Vėdinimo sistemos - geros savijautos garantas

Naudojant daugumą šiuolaikinių statybos medžiogų bei terminę izoliaciją, sienos nustoja "kvėpuoti", todėl ventiliacija yra būtina. Ji garantuoja oro cirkuliavimų patalpose, o kartu teikia žmogaus organizmui reikalingo deguonies ir išleidžia į lauką kambariuose susikaupusių drėgmę bei nemalonius kvapus.

Namuose naudojamos kelių skirtingu rūšių ventiliacijos sistemos. Jeigu yra kokybiškai įrengtos, jos visos gerai atlieka savo funkcijas. Tiesa, komforto lygis skiriasi. Ventiliacijos naudojimas yra nustatytas statybos taisyklių, ir aišku, kad be jos neapsieis virtuvė, vonia, tualetas, pagalbinės patalpos bei specifinės paskirties patalpos (antrojo aukšto, sandariai uždaromomis dvejomis durimis), įprastai patalpos vėdinamos naudojant gamtos jėgas arba mechanines sistemas.

Natūrali ventiliacija yra pigiausias ir labiausiai paplitęs patalpų vėdinimo būdas. Ji veikia dėl oro temperatūros skirtumo patalpose ir lauke. Šiltas oras kaupiasi palubėje ir pro ventiliacijos angas išeina į lauką. Tuo tarpu šaltas oras į patalpas patenka pro nesandarius langus ar specialias orlaides.

Mechaninės ventiliacijos svarbiausia dalis yra oro siurblys ar paprasčiausias ventiliatorius. Jie gali veikti nuolatos arba įsijungti tik nustatytais intervalais ar specialiomis progomis.

Rekuperacinės sistemos veikimo principas taip pat palyginti paprastas. Per ja eina du oro srautai - įeinantis vėsus oras iš lauko bei iš pastato išeinantis šiltas ir drėgnas oras. Ši sistema taip pat turi privalumų: į patalpa patenkantis oras sušildomas naudojant išeinančio oro šilumą. Oro srautai apsikeičia šiluma, bet nesusimaišo. Tad į vidų negrįžta nei kvapai, nei teršalai. Be to, vasarą rekuperatorius atvėsina į patalpas patenkanti orą.

Privalumai ir trūkumai

Visos šios sistemos turi ir privalumų, ir trūkumų. Gyvenamosiose patalpose bei Kiev Apartments gravitacinė ventiliacija mūsų kraštuose vis dar populiariausia. Didžiausias jos trūkumas - tai, kad oro srautų negalima kontroliuoti. Be to, ji tik pusėtinai vėdina patalpas, ir sandariuose naujos statybos namuose jos nebepakanka jau vien todėl, kad jai veikti reikia angų, jog patektų oras - dažniausiai orlaidžių duryse ar lango rėmuose. O pro jas išeina daug šilumos.

Montuojant natūralios ventiliacijos sistemą, reikia prisiminti keletą paprasčiausiu taisyklių. Ventiliacijos kanalai gali būti įrengiami tik vidinėse namo sienose, kitaip oras atšals ir nebebus traukos. Kitu atveju jas reikėtų apšiltinti. Kanalai turi būti ne siauresni nei 13 centimetrų, lygiais šonais, be išlindusio tinko. Jei pasirinkote itin sandarius langus, kartu su jais būtinai įsigykite ir reguliuojamo laidumo orlaidę.

Natūralią sistemą puikiai papildo mechaninė. Ją patartina montuoti virtuvėje, vonioje ir tualete. Ji gali būti įjungiama rankiniu būdu arba automatiškai - tam sukurti specialūs jutikliai, reaguojantys į šilumos ar drėgmės perteklių. Beje, nepaisant to, kad nemažai žmonių taip daro, negalima montuoti ventiliatoriaus į daugiabučiuose namuose esančias vėdinimo sistemas, nes jis sutrikdo natūralų oro cirkuliavimą ir blogus kvapus gali pūsti kaimynams.

Efektyviausiai patalpas vėdina rekuperatoriai. Jie ne tik atnaujina orą, bet ir saugo šilumą (net iki 90 procentų). Mokslininkai apskaičiavo, kad tokios sistemos per metus gali sutaupyti iki 12 GJ energijos. Vis dėlto rekuperatoriai turi ir trūkumų - jie dideli ir užima nemažai vietos, todėl jiems reikia atskiros patalpos. Antras ne mažiau svarbus trūkumas - tokios sistemos daug kainuoja. Be to, pastebėta, kad labai šaltą žiemą ir ši sistema gali nustoti veikti.

Parengė  Juozas Meškauskas