Kad pilvas būtų kietesnis už kaktą

Lietuviskos sventes - į jų sąrašą įeina ir Užgavėnės. Po jos pelenais pabirs linksmybės, prasidės pasninkas ir bus galima valgyti tik tą mėsą, kuri nuo Užgavėnių tarp danty liko...

Atkeliavo iš Europos

Nors ir keista, mūsų nuo seno agrarinėje Šalyje ne visų papročių ištakos glūdi kaime. Taip atsitiko ir su Užgavėnėmis. Šios tradicijos atkeliavo iš Lietuvos miesto, o miestą jos pasiekė iš kitų Europos valstybių. Štai Prancūzijoje jau XIII a. vykdavo karnavalai su artėjantį pasninką simbolizuojančiomis teatrališkomis dvikovomis. XVI a. panašūs vaidinimai minimi jau gana dažnai. XVIII a. pradžioje Vilniuje Užgavėnių karnavalo eisenos trukdavo 3 dienas.

Na, o apie kaimiškas Užgavėnes rašytiniai šaltiniai užsimena tik nuo XIX a. pirmosios pusės.

Gausios vaišės

Kadangi Užgavėnės — paskutinė diena, kai galima sočiai prisivalgyti prieš ilgą ir sekinančią Gavėnią, nenuostabu, kad ši šventė pažymėta maisto kulto ženklu. Nuo pat ankstyvo ryto moterys pradėdavo jai ruoštis— virti, kepti, troškinti. Tačiau sunkių ūkio darbų niekas nedirbdavo, nes darbštuoliams esą „per visus metus nebus poilsio, nepabaigs darbų".

Tradicija, jog per Užgavėnes reikia daug kartų valgyti, buvo aiškinama įvairiai. Suvalkijoje sakydavo, kad jei mėsą Užgavėnių dieną valgysi 12 kartų, tai jos užteks ir visus 12 mėnesių. Aukštaičiai valgydavo 7 kartus, nes 7 savaites teks pasninkauti.

Išradingos Lietuvos šeimininkės Užgavėnių vaišes ruošdavo panašiai kaip ir Kūčias — gamindavo tam tikrą patiekalų skaičių: 7, 9, 12 ar net 16. Paskutinis ketvirtadienis prieš Užgavėnes buvo vadinamas „riebuliu". „Riebuliui" jau iš vakaro troškindavo kiaulių kojas ir ausis — jas kasmet taupydavo šiai šventei. Būtent nuo šio ketvirtadienio, dar vadinamo „riebiuoju ketvergu", pradėdavo valgyti pavakarius, t.y. keturis kartus per dieną.

Kadangi anksčiau Užgavėnes švęsdavo beveik savaitę, kiekviena diena turėjo savo valgiaraštį, tačiau visi valgiai būdavo riebūs. Pietums dažniausiai valgydavo blynus, pavakariams — mėsą, o vakarienei — sriubas. „Riebųjį penktadienį" mėsos nevalgydavo, bet kiaušinių, sviesto, pieniškų patiekalų dienos racione visada būdavo.

Kuo arčiau Užgavėnės, tuo daugiau kartų per dieną buvo valgoma. Šeštadienį prieš Užgavėnes — 6 kartus, sekmadienį — 7, pirmadienį — jau 8, na, o per Užgavėnes — kas kiek išgalėdavo. Kuo dažniau, tuo geriau.

Senoviškiausias patiekalas

Daugelis per šventes valgomų patiekalų turėdavo apeiginę reikšmę. Toks yra ir pats seniausias Užgavėnių patiekalas — šiupinys. Tai daržovių, kruopų ir mėsos troškinys, kurio atmainų Lietuvoje galima priskaičiuoti net keliolika. Šiupinys paprastai verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą, rečiau — lašinių.

Ypatingą vaidmenį šiame apeiginiame valgyje atlikdavo kiaulės uodega. Kas pirmas valgydamas ją ras, tas pirmas ir ves, tikėdavo mūsų senoliai. Kai kur kiaulės uodega būdavo atiduodama piemeniui, kad šis geriau kiaules ganytų, kad jos būtų sveikos ir riebios. Žemaitijoje „šiupinio uodega" priklausė šeimininkui. Tai turėjo lemti derliaus gausumą.

Svarbią apeiginę reikšmę turėjo ir per Užgavėnes virtas šiupinys su „gaidžio subine"!

Kalėdinių skerstuvių palikimas

Po kalėdinių skerstuvių paprastai dalis skerdienos būdavo paliekama Užgavėnių patiekalams. Tradicinis Užgavėnių valgis — šaltiena. Ją virdavo iš kiaulės ausų, kojų, galvos. Analogiškus valgius (beje, toms pačioms šventėms) gamina ir kaimyninės tautos: baltarusiai, lenkai, rusai. Dabartinė šaltiena yra gerokai nutolusi nuo šio patiekalo. 1 „tikrąją" šaltieną būtinai buvo dedama visa kiaulės galva (įskaitant smegenis ir liežuvį), visos keturios kojos ir dvi ausys.

Viskas tiks

Taip sakoma apie dar vieną Užgavėnių valgį — kopūstų troškinį su mėsa. Tai senas lenkų tautinis patiekalas, vadinamas bigo-su. Tačiau jis taip prigijo Lietuvoje, kad kartais net nenorime dalytis autoryste su lenkais. Toks populiarus šis patiekalas yra, matyt, dėl to, kad jo beveik neįmanoma sugadinti — ką įdėsi, viskas tiks.

Lietuviai į kopūstus dėdavo dešrą, mėsą arba lašinius. Užgavėnių troškinys turėdavo būti labai riebus. Valgomas jis buvo per pusryčius ir pavakarius. Į šį troškinį dar dėdavo svogūnų, raugintų agurkų, kai kur vietoj vandens pildavo giros. Kopūstus rinkdavosi pagal skonį — šviežius arba raugintus.

Vakarais, kai mėsos jau būdavo prisivalgyta ligi soties, gamindavo lakštinius arba kruopas. Taigi paskutinis mėsiedo valgis — pieniškas. Dažniausiai jis būdavo valgomas prieš vidurnaktį, įžengiant į Gavėnios laikotarpį. Kai kas vietoj pieniškų lakštinių taukuose virdavo grūdus.

Nesveika, bet... skanu

Jokios Užgavėnės neapsieidavo be riebaus skanėsto — spurgų. „Pampuškomis", „kropeliais" ir kitais vardais vadinamas desertas buvo mėgstamas visoje Lietuvoje. Tiesa, dabar mitybos specialistai teigia, kad spurgos — labai nesveikas maistas. Tačiau, regis, daugeliui kartų tai buvo nė motais, ir spurgos ne vieną dešimtmetį karaliavo kaip nepamainomas Užgavėnių gardėsis. Spurgų rūšių yra įvairiausių — jas gamina iš mielinės, raugintos ar neraugintos tešlos, su varške, su įdarais ir pan.

Blynai - saulės broliai

Sakoma, jog blynai ne šiaip sau tapo Užgavėnių simboliu —jie panašūs į saulę, kurią pasitinka žiemą išlydintys Užgavėnių per-sirengėliai. Dažniausiai Lietuvoje būdavo kepami miltiniai mieliniai blynai. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus, keptus kaip ir miltinius blynus keptuvėje, o ne krosnyje kaip buvo mėgstama Lietuvoje.

Buvo populiarūs ir įvairūs kruopų bei daržovių blynai. Jie patys seniausi. Tokiems blynams pirmiausia išverdama košė (grikių, miežių, avižų, manų ir pan.) arba daržovių tyrė, tuomet įmaišoma miltų, kiaušinių, įdedama mielių.

Visa tai dabar puikus kulinarinis paveldas. Išnaudokime jį pasitikdami vieną iš smagiausių švenčių — Užgavėnes!

                                                                                                                                                                                                    Parengė Rima Marcinkevičienė