Gyvųjų nuodų katalogas

Būkit atsargūs su grybais!

Nežinome, ar jūs tai žinote, tačiau vieni iš stipriausių gamtinių nuodų yra grybai. Dar senovėje žmonės žinojo, kad valgyti galima visus grybus, bet kai kuriuos tik vieną kartą. O piktadariai visuomet šia aplinkybe naudojosi. Juo labiau, kad visais laikais grybų buvo dedama į pačius rafinuočiausius patiekalus. Beje, mirtiną poveikį mūsų organizmui turi ne visi nuodingi grybai. Pavyzdžiui, užvalgius grybų haliucinogenų, žmogų tik apima narkotinio apsvaigimo būsena, kurią lydi stiprios haliucinacijos. Ne geresni reikalai ir su valgomaisiais grybais. Juk jų vartojimas maistui savaime yra pakankamai pavojingas dalykas. Tai lyg "rusiška ruletė" už pietų stalo. Ir visa tai todėl, kad grybų skirstymas į valgomus ir nevalgomus labai sąlyginis dalykas - paprastai nuolat vartojami maistui grybai, priklausomai nuo jų rinkimo vietos ir laiko, drėgnumo ir daugybės kitų faktorių, gali būti netgi labai nuodingi. Todėl, sakykime, Amerikoje ir Vakarų Europoje "laukiniai" grybai visai nevalgomi - juk šito draudimo nepaisant galima sau pakenkti. Patys pavojingiausi grybai priklauso amanitų rūšiai: pavyzdžiui, tai visiems gerai žinomos žalsvosios musmirės. Toksinų poveikis toks greitas, kad netgi savalaikė pagalba negarantuoja išgelbėjimo - pagal statistiką, iki 30 proc. apsinuodijusiųjų vis tiek miršta.

lr nedūgzkite!

Na, jeigu grybų nuo gimimo iš atsargumo neėmėte į burną, medaus vis dėlto ragavote. Nors vieną kartą, vaikystėje. Esame tikri, kad ir apie bičių duonelę, ir apie pienelį jūs taip pat ką nors girdėjote. Nes jau beveik dešimt tūkstančių metų žmonija aktyviai naudoja visus šiuos labai vertingus bičių gyvybinės veiklos produktus. Vienok, pats įdomiausias šių dūzgiančių padarėlių produktas yra nuodai. Bičių nuodų fermentai trisdešimt kartų aktyvesni negu gyvačių, ir tik mikroskopiškai maža jų dozė, patenkanti į mūsų organizmą bitei įgėlus, išgelbėja nukentėjusiuosius nuo neišvengiamos mirties. Bičių nuodai mirtinai veikia raumenų audinius, kraujagysles ir nervų sistemą. Gyvūnai į bitės įgėlimą reaguoja nevienodai: nuo visiško abejingumo (pavyzdžiui meškos) iki pačių sunkiausių reakcijų (arkliai, kai kurios naminių paukščių rūšys). Pasirodė, kad žmogus - labai atspari būtybė: be kokių nors baisių pasekmių mes galim iškęsti kelių dešimčių bičių įgėlimą. lki 500 bičių spiečiaus užpuolimas nors ir sukels labai rimtą apsinuodijimą, kurio požymiai - galvos svaigimas, silpnumas, pakilusi temperatūra, vėmimas ir žemas spaudimas, - tačiau mirtinas nebus. Mirtina bičių nuodų dozė žmogui yra 0,2 gramo. Kad tokią dozę jų mes gautume, turi pasidarbuoti daugiau kaip 500 bitučių.

Nuodingojo voro mokykla

Dar vienas žemės gyventojas, kurį  Dievas apdovanojo nuodais, -  voras. Nuodingieji šimtakojų genties atstovai dažniausiai gyvena tropikuose, taigi dėl tėvynės mums su jumis labai pasisekė. Pats stambiausias nuodingasis voras yra voras - paukštėda. Kai kurių šios rūšies atstovų ilgis 11 centimetrų, o kartais netgi daugiau. Monstras dažniausiai gyvena medžiuose, taigi su žmonėmis susitinka nedažnai. Nepaisant to, tai labai bjauraus būdo padaras, galintis užpulti net niekuo dėtą praeivį. Ir nors giganto įkandimas žmogui nėra mirtinai pavojingas, nemalonių pojūčių nukentėjusysis patiria užtektinai. Nuodai daugiausia veikia nervus ir raumenis, sukelia raumenų spazmus. Pietų Amerikoje, Čilės teritorijoje, gyvena mažas kvietinis voras. Jis taip pat nuodingas ir, be to, daug kur žinomas. Svarbiausia - dėl pasekmių, kurias jo įkandimas sukelia vyrams. Stipriosios lyties atstovai, praėjus kelioms dienoms po šimtakojo įkandimo, patiria stipriausią ... erekciją! Tiesa, jiems tokia staigmena didelio džiaugsmo nesukelia. Visų pirma, erekcija nepaprastai skausminga, antra, žmogus dėl įkandimo patiria ir tachikardiją, konvulsijas, stiprų prakaitavimą ir susierzinimą, kurio pasekmė - košmarai. Vienu iš pavojingiausių pasaulyje vorų laikomas karakurtas. Beje, jo įkandimas nelabai juntamas, bet itin pavojingas. Įkandimo vieta netinsta, o pačios žaisdelės galima iš viso nepastebėti. Įkandimo metu žmogus jaučia tik silpną skausmą, panašų į bitės įgėlimą. Tačiau pasekmės yra sunkios: praėjus kelioms minutėms po įkandimo, žmogus patiria nervinį susijaudinimą ir stiprią mirties baimę. Po to atsiranda fiziniai simptomai - dusulys, stiprūs raumenų skausmai su dažnais spazmais, sąnarių, strėnų skausmai, net iki sąmonės netekimo gniaužia krūtinės ląstą. Dar vienas pavojingas voras tarantulas. lr nors tikrai žinoma, jog jis žmogui mirtino pavojaus nesukelia, šio padaro puolimas taip pat gali turėti nemalonių pasekmių. Tarantulas kanda, labai skaudžiai, įkandimo vieta (ten lieka žymė: greitai ir ilgam ištinsta, po to pabrinkimas ir paraudimas ima plėstis visu kūno paviršiumi. Be to žmogus tampa mieguistas, jį apima visiška apatija viskam, kas vyksta.

Ne visos varlės -  karalienės

Pelnytą vietą tarp motulės gamtos sukurtų nuodingų padarų užima, kaip manote, kas? Įsivaizduokite - varlė!  Ne, baiminti nereikia: varlių reputaciją, laimė, sugadino ne balsingosios mūsų raistų gyventojos. Reikia pasakyti, kad nuodingų varlių pasaulyje gausybė, tačiau labiausiai žinomos ir pavojingiausios iš jų yra laipiojančios medžiais varlės, Pietų Ameriko tropinių miškų gyventojos. Nuodai varlei - vienintelė savigynos priemonė. Įdomu tai, jog, skirtingai nei gyvatės, patys varliagyviai nuodų negamina, o sintetina juos iš maisto. Vabzdžiai, vorai, mašalai, termitai ir panašūs padarai sudarantys varlių racioną, pateikia reikiamą kiekį  įvairių nuodų komponentų. Nuodingų dantų varlė, savaime suprantama, taip pat neturi. Jo kaupia nuodus odoje. Dėl šio priežasties grybštelėją varlės mėsos grobuonis, netgi kaip reikiant nesuspėjęs atsikąsti delikateso, rizikuoja gauti mirtiną dozę nuodų.

*- bites igelimas, apie vorus - susipažinkime su nuodais iš gyvūnų pasaulio.