Gudruoliai sparnuočiai

Rojus palapinėje

Australų violetinis palapinukas beveik du mėnesius dirba statydamas savo lizdą. Kelias tarp dviejų iš vytelių perpintų tvorelių veda prie sutuoktuvių šokio aikštelės. Ji išklota pageltusiais šiaudais, o iš viršaus apdengta melsvu stogu iš plunksnų lapelių, skiautelių ir molio šukių. Į violetinio palapinuko lizdą gali pakliūti ir kiti daiktai - žinoma jei jie melsvos spalvos. Kitų spalvų detales violetinis palapinukas iš savo lizdo išneša, štai palapinė paruošta. Pasirodo ji buvo reikalinga tik tam, kad būtų galima prisivilioti patelę. Iškart po poravimosi patinas nesirūpina savo lizdu ir išskrenda į kitą vietą. Kam gi reikėjo statyti tokius rūmus? Violetinio palapinuko elgesys mokslininkams dar neįminta mįslė. Juk keturiolika iš aštuoniolikos violetinio palapinuko rūšių suka visiškai paprastus lizdus. lr jie sėkmingai atlieka tas pačias biologines funkcijas, kaip ir kitų rūšių išgražinti rūmai. Todėl palapininių dailininkų kūrybos negalima paaiškinti genetiniu polinkiu. Gal tai kūrybinio prado užuomazgos?

Paukščių arijos

Jei jau kalbame apie kūrybą negalime neprisiminti paukščių giesmių. Jie garsus suvokia ir atkuria dešimt kartų greičiau nei žmogus. Todėl paukščių giedojimą mes suvokiame kaip ringuojantį čyravimą. Jeigu išklausytume jį sulėtintą, išgirstume nuostabią melodiją. Išvertus šiuos kūrinius į natų kalbą, išeitų tikros "paukščių kompozicijos". Vienos simfoninio orkestro violončelininkas Čaba Bornemis savo knygoje "Paukščių muzika" paukščių giedojimą analizuoja remdamasis muzikiniais principais. Pasirodo "paukščių muzikoje" yra visi tie patys elementai, kaip ir žmogaus sukurtose melodijose. Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui juodasis strazdas, starta, volungė, moka transponuoti, tai yra dainuoti tą patį motyvą tai aukščiau, tai žemiau. Paukščių giedojimas turi ir savo regioninius dialektus. Pavasarį galima išgirsti, kaip paukščių jaunikliai mokosi "natų gramatikos“. Pavyzdžiui, kikilis tėvas čyruoja. Kikilis sūnui iš pradžių pakartoja paprastus elementus. Po to po truputį juos sujungia, o vėliau pradeda ir individualias improvizacijas.

Akivaizdi pamoka

Paukščiai vienas iš kito gali išmokti ne tik giedojimo. Vieno universiteto mokslininkai įrodė tai eksperimentuodami su Naujosios Zelandijos kalnų papūgomis kea. Paukščių grupė stebėjo, kaip jų giminaitis atrakino tris metalinės dėžės spynas. Iš pradžių jis snapu prastūmė varžtą per du žiedus. Paskui ištraukė įvarą iš antrojo įtvirtinimo, išsuko sraigtą iš sriegio ir pasiekė skanėstus, laikomus dėžėje. Paukščiai stebėtojai pakartojo visus jo veiksmus ir greitai atrakino spyną. Antroji paukščių grupė, kuriai neteko matyti, kaip reikia atidaryti dėžę, pabandė ją išlaužti. Nepasiekę tikslo, paukščiai nustojo domėti tuo kas vyksta. Vadinasi, papūgos dalyvavusios stebėjimuose, suprato, kas yra spyna ir kaip ja reikia naudotis. Paukščiai mokosi ne tik vieni iš kitų bet ir iš žmonių. Švedijoje varnos dažnai stebi žvejų darbą. Galų gale jos išmoko vogti iš jų laimikį. Paukščiai snapu čiumpa žvejybos įrangą, išdėliotą ant ledo, ir bėga, kol sugauta žuvis arba masalas neatsiduria paviršiuje.

Pagalbinės priemonės

Paukščiai net gali išrasti įrankius. Pavyzdžiui, maitvanagiai sudaužo kitų paukščių kiaušinius akmenimis. Jie deda kiaušinius ant tvirto paviršiaus ir iš aukštai meta ant jų akmenis. O strazdas giesmininkas elgiasi atvirkščiai. Kad galėtų sudaužyti kietą sraigės kiautą, jis daužo jį į plokščią akmenį. Bet labiausiai ornitologus nustebino varna Betė, gyvenanti Oksfordo universitete. Šis paukštis dalyvavo tokiame eksperimente: priešais jį pastatė siaurą gilią lesyklą. Paimti snapu maistą iš jos buvo neįmanoma. Aplink lesyklą išdėliojo įvairių daiktų – pagaliukų, vielos gabaliukų ir t.t. Varna padarė iš vielos kabliuką ir greitai pasiekė maistą iš lesyklos.

Veidrodėli tu mieliausias

Klasikiniu bet kokios būtybės protavimo įrodymu laikomi jo santykiai su veidrodžiu. Jeigu gyvūnas suvokia savo atvaizdą, vadinasi jis yra sąmoningas. Aiškinantis, ar tai sugeba paukščiai, Bachurno universitete buvo atliktas eksperimentas su šarkomis. Iš pradžių paukščiai smalsiai strikinėja prieš veidrodį ir kartkartėm mesdavo į jį atsargius žvilgsnius. Po to jos išdėliojo prieš veidrodį plunksnas ir visokius papuošalus ir pradėjo apžiūrinėti save šių brangenybių apsuptyje.Vėliau eksperimentą pasunkino. Paukščius ties gurkliu pažymėjo raudonai - taip, kad žymes paukščiai galėtų pamatyti tik veidrodyje. Susijaudinusios šarkos bandė nukrapštyti raudoną dėmę nuo veidrodinio atvaizdo. Vadinasi jos pastebėjo pasikeitimus ir nutarė juos pašalinti. Sparnuočių elgesys prieš veidrodį, užfiksuotas šiame eksperimente, labai panašus į orangutangų ir šimpanzių elgesį. O juk šie gyvūnai pagal protą laikomi artimiausiai žmogaus giminaičiai.

Kas protingesnis?

O kuris gi iš sparnuočių pats protingiausias ? Tam buvo atliktas įdomus eksperimentas. Dvi lesyklas padėjo už kilnojamos pertvaros su plyšiu centre. Vienoje lesykloje buvo lesalo ir paukštis galėjo lesti pro plyšį. Paskui abi lesyklas pradėjo traukti nuo plyšio palei pertvarą: vieną - į kairę, kitą – į dešinę pusę. Gyvūnai turėjo apeiti pertvarą iš tos pusės, kur pasistūmė dubenėlis  su lesalu. Eksperimente dalyvavo balandžiai, vištos, varnos ir šarkos. Vištos ir balandžiai su užduotimi susidorojo sunkiai. Lesalui dingus iš akiračio, jie pradėdavo neramiai lakstyti prieš pertvarą. O štai šarkos ir varnos visuomet apeidavo pertvarą iš reikiamos pusės. Panašų eksperimentą atliko ir su žinduoliais: triušiais, katėmis, šunimis. Pasirodė, kad tik šunys pasiekia tokių gerų rezultatų  kaip varnos ir šarkos. Štai tau ir „paukščio protas".

*- pauksciu giesmes - vienos iš gražiausių pasaulio arijų.